Norint nustatyti neįgalumą Lietuvoje, 2025 metais remiamasi aiškiai reglamentuotu medicininiu kriterijų aprašu. Neįgalumas nustatomas tik esant įrodytam funkcinių gebėjimų sutrikimui, kurį sukelia konkreti liga arba kelių ligų kombinacija. Procesą vykdo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT), vertindama tiek žmogaus sveikatos būklę, tiek gebėjimą gyventi savarankiškai ir dirbti.
Ligų grupės, dėl kurių gali būti skiriamas neįgalumas
Yra 15 pagrindinių ligų grupių, į kurias suskirstyti sutrikimai vertinami nustatant bazinį darbingumą. Tarp jų:
- Nervų sistemos ligos, įskaitant Parkinsono ligą, išsėtinę sklerozę, epilepsiją, Alzheimerio ligą ir insultą. Jos lemia motorikos, atminties ir koordinacijos sutrikimus.
- Psichikos ir elgesio sutrikimai: šizofrenija, bipolinis sutrikimas, sunkios depresijos formos, autizmas, ankstyvoji demencija. Šios būklės riboja bendravimą, savarankiškumą ir darbingumą.
- Kvėpavimo sistemos ligos, tokios kaip LOPL, bronchinė astma, plaučių fibrozė. Dėl kvėpavimo nepakankamumo ženkliai sumažėja ištvermė.
- Kraujotakos ligos, tarp jų lėtinis širdies nepakankamumas, koronarinė širdies liga, hipertenzija su komplikacijomis ir poinsultinės būklės.
- Judamojo aparato ligos, tokios kaip reumatoidinis artritas, osteoartritas, stuburo išvaržos ir raumenų degeneracija. Dėl šių būklių žmogus patiria skausmą ir judėjimo ribojimus.
- Onkologinės ligos: plaučių, krūties, žarnyno vėžys, kraujo sistemos navikai. Dažnai neįgalumas skiriamas ne tik dėl ligos, bet ir dėl gydymo sukeltų ilgalaikių pasekmių.
- Kitos svarbios grupės: akių, ausų, virškinimo, urogenitalinės, endokrininės, infekcinės, odos, kraujo ligos ir traumos.
Kaip nustatomas neįgalumo lygis?
Darbingumo vertinimas vyksta dviem etapais. Pirmiausia nustatomas bazinis darbingumas procentais (nuo 0 iki 100), įvertinant visas ligas, traumas ir jų padarinius žmogaus organizmo funkcijoms. Jei yra kelios diagnozės, bazinis darbingumas gali būti koreguojamas pagal specialius koeficientus – pavyzdžiui, jei papildomas sutrikimas įvertintas 30–45%, pagrindinis sumažinamas 30% (koef. 0,7).
Tuomet vertinamas asmens gebėjimas dalyvauti – kasdienėje veikloje, darbe, mokymesi ar savarankiškame gyvenime. Balais nuo 0 iki 76 nustatomas dalyvumo lygis, kuris atitinka koeficientą nuo 0,7 iki 1,2. Galiausiai bazinis darbingumas dauginamas iš šio koeficiento.
Pavyzdys: žmogus, sergantis išsėtine skleroze, įvertintas 40% baziniu darbingumu ir 30 balų dalyvumo klausimyne. Galutinis darbingumo lygis = 40% × 1 = 40%.
Kiek laiko skiriamas neįgalumas?
Priklausomai nuo sveikatos būklės ir jos prognozės, neįgalumas gali būti skiriamas:
- 6, 12 arba 24 mėnesiams,
- vaikams – iki 18 metų,
- suaugusiems – neterminuotai, jei sveikata nepagerės.
Kas vertina ir kokie dokumentai reikalingi?
Neįgalumo lygį vertina NDNT, remdamasi gydytojo siuntimu ir pateiktais medicininiais dokumentais. Svarbu, kad būtų išnaudotos visos gydymo ir reabilitacijos galimybės. Jei ne, sprendimas gali būti nepriimtas. Asmenys, gyvenantys užsienyje, vertinami tik pagal medicininius kriterijus.
Kodėl svarbu nustatyti neįgalumą?
Neįgalumo nustatymas suteikia teisę į:
- socialines išmokas,
- gydymo ir reabilitacijos paslaugas,
- darbo sąlygų pritaikymą ar kompensacijas.
Laiku nustatytas darbingumo sumažėjimas užtikrina pagalbą, kurios žmogui realiai reikia.
2025 m. Lietuvoje galioja aiškus ligų ir sutrikimų sąrašas, dėl kurių gali būti skiriamas neįgalumas. Svarbiausias vertinimo aspektas – kiek liga riboja žmogaus funkcijas, o ne tik pati diagnozė. Procesą vykdo NDNT, naudodama medikų išvadas ir dalyvumo klausimyną. Jei liga trukdo gyventi savarankiškai ar dirbti – verta kreiptis į gydytoją dėl siuntimo ir pradėti vertinimo procesą.