Matematika dažnai išgąsdina. Ne formulėmis ar sudėtingais veiksmais, o tuo jausmu, kad ją reikia „mokytis“. Kad jei nesupratai, tai jau esi kažkuo prastesnis. Ir vaikai tai pajunta labai greitai – ypač kai prie stalo sėdi su pieštuku rankoje, o už lango žydi vaikystė.

Mano sūnus buvo tas, kuris ištardavo „nekenčiu matematikos“ greičiau nei suskaičiuodavo iki dešimties. Pamokos jam buvo lėtos, užduotys – sausos. Ir tada kažkas pasikeitė. Ne per naktį. Ne dėl mokytojos. Tiesiog vieną vakarą bandėme pažinti skaičius žaisdami.

Kaip žaidimai atveria naują puslapį

Pirma mintis – vaikas nemėgsta skaičių. Bet tai netiesa. Jis nemėgsta būti priverstas skaičiuoti, kai galva dar žaidžia su žaislais. Tačiau jeigu matematika atsiranda ten, kur linksma – viskas pasikeičia. Žaidimai leidžia paliesti skaičius be spaudimo. Be vertinimo. Ir be to jausmo, kad klysti yra blogai.

Kai pradėjome žaisti, matematika tapo kažkuo labai žmogišku. Sūnus pradėjo pats kurti taisykles, keisti sąlygas, kartoti tai, kas patiko. Ir svarbiausia – jis ėmė klausti. Kas būtų, jei padvigubintume kauliuko reikšmę? O jei vietoj skaičių naudotume saldainius? Ir tada tu supranti – matematika sugrįžo. Tik kita forma.

Kur slypi žavesys?

Ne skaičiuose. Ne lentelėse. O pačiame veiksme. Matematika yra apie sprendimą. Apie pasirinkimą. Apie tai, kad galima bandyti vėl ir vėl. Vaikas žaisdamas įgyja tai, ko mokykla kartais nesugeba duoti – drąsą klysti ir norą išsiaiškinti, kodėl kažkas veikia ar ne.

Vienas iš mūsų mėgstamiausių vakarų buvo su paprastu stalo žaidimu, kur reikėjo suskaičiuoti žingsnius, lyginti skaičius ir rinkti taškus. Viskas atrodė kaip pramoga. Bet kitą rytą sūnus pats ėmė skaičiuoti, kiek minučių liko iki mokyklos, ir pats suskaičiavo, kiek eurų reikės užkandžiams. Niekas jo neprašė. Jam tiesiog pasidarė įdomu.

Matematiniai žaidimai keičia ne turinį, o jausmą

Kai sakome „matematiniai žaidimai“, daugelis įsivaizduoja pratybas, užmaskuotas žaisliukais. Tačiau tikras žaidimas nėra apie atsakymą – jis apie kelią iki jo. Ir tai keičia viską.

Geriausi žaidimai – tie, kuriuos vaikas pats renkasi. Kurie sukuria istoriją. Kur herojus lipa laipteliais, slepiasi nuo skaičių monstrų arba bando išsivaduoti iš labirinto, kai kiekvienas posūkis priklauso nuo sumos ar skirtumo. Tose akimirkose matematika tampa gyva.

Kaip pradėti?

Nereikia daug. Pradėkite nuo klausimo: „Nori žaisti su skaičiais?“ Ir jeigu atsakymas – „Ne“, pasiūlyk kitą kelią. „Nori pabėgti iš pilies? Tam reikės šiek tiek sumos.“ Leiskit jam būti tuo, kuris renkasi. Kuris žaidžia. Kuris nebijos paklausti.

Tavo vaikas gali būti tas, kuris šiandien dar sako „nemėgstu matematikos“. Bet jau rytoj, jei sužaisite kartu, jis gali tapti tuo, kuris pats kuria žaidimo taisykles. O tai – daugiau nei skaičiavimas. Tai – noras mąstyti.

Matematika ne visiems patinka iš pirmo žvilgsnio. Bet jeigu į ją žiūri kaip į žaidimą, ji pradeda atsiskleisti. Ne kaip privalomas dalykas, o kaip įrankis, padedantis kurti, spręsti ir… smagiai leisti laiką. Ir būtent tokie vakarai – su juoku, skaičiais ir žaidimais – formuoja tai, kas liks ilgam.