1959 metais jaunas gydytojas Davidas Sackettas atsidūrė akistatoje su paaugliu, kuris kategoriškai atsisakė gulėti ligoninės lovoje. Berniukas sirgo infekciniu hepatitu, o tuometinė medicinos išmintis reikalavo, kad pacientas gulėtų tol, kol kepenys visiškai atsistatys. Tačiau paauglys jautėsi energingas ir reikalavo keltis. Netrukus tarp užsispyrusio gydytojo ir dar užsispyrusio paciento užvirė tikras mūšis.
Kas atsitiko, kai pacientas atsikėlė
Sackettas nuėjo į biblioteką. Jis norėjo rasti mokslinį pagrindą, patvirtinantį lovos režimo taisyklę, bet jo laukė šokas — peržiūrėjęs visą turimą literatūrą, jis nerado nė vieno tyrimo, kuris būtų įrodęs, kad gulėjimas lovoje padeda sergant hepatitu. Tai buvo įprotis, paremtas ne duomenimis, o autoritetu — vyriausiojo ligoninės gydytojo nuomone.
Netrukus Sackettas prisijungė prie JAV kariuomenės ir Korėjos karo metu atliko eksperimentą: vieni pacientai po operacijų gulėjo, kiti kėlėsi anksčiau. Rezultatai buvo neginčijami — ankstyvas atsikėlimas ne tik nekenkė, bet ir pagreitino atsigavimą, sumažino komplikacijų skaičių.
Nuo vieno eksperimento iki naujos medicinos eros
Sackettas tapo vienu iš įrodymais grįstos medicinos pradininkų. Šiandien šis principas yra medicinos pagrindas — sprendimai priimami remiantis moksliniais tyrimais, o ne asmenine nuomone ar tradicija.
Sacketto gyvenimo istoriją neseniai knygoje „Beyond Belief: How Evidence Shows What Really Works" aprašė mokslo rašytojas, kuriam prireikė penkerių metų tyrimų. Knyga atskleidžia, kiek daug medicinos praktikų, kadaise laikytų nepajudinamomis, vėliau buvo atmestos kaip nenaudingos ar net žalingos.
Ko tai moko šiandien
Ši istorija primena, kad medicina nuolat keičiasi, o geriausi atradimai kartais prasideda nuo vieno paciento, išdrįsusio paklausti „kodėl?". Kaip vėliau sakė pats Sackettas — gydytojas, kuris nesiskaito su abejonėmis, yra pavojingas gydytojas.
