Kai kalbama apie senėjimą, vienas terminas pastaraisiais metais tapo kone baubu — senescencinės ląstelės, arba „zombių ląstelės". Taip jos vadinamos todėl, kad nustoja dalytis, bet nemiršta — kaupiasi audiniuose ir skleidžia uždegiminius signalus, kurie kenkia aplinkinėms ląstelėms.
Visgi 2026 m. gegužės 4 d. žurnale „Aging-US" paskelbta plati mokslinė apžvalga rodo, kad ši istorija yra kur kas sudėtingesnė. Kinijos mokslininkai Jian Deng ir Dong Yang iš Sičuano universiteto Čengdu apžvelgė dešimtmečių tyrimus ir nustatė: kai kurios senescencinės ląstelės ne tik nekenkia — jos padeda organizmui atsistatyti.
Pasirodo, šios ląstelės dalyvauja žaizdų gijime, padeda palaikyti audinių pusiausvyrą ir netgi prisideda prie embriono vystymosi. Jų randama daugelyje organų — kepenyse, plaučiuose, inkstuose, širdyje, smegenyse, odoje ir riebaliniame audinyje. Kai kurių tipų ląstelėse, pavyzdžiui, hepatocituose, endotelio ląstelėse, fibroblastuose ir makrofaguose, senescencija vystosi skirtingais keliais.
Kas jas pažadina? Oksidacinis stresas, mitochondrijų funkcijos sutrikimai, DNR pažeidimai, lėtinis uždegimas, metabolinis stresas, telomerų trumpėjimas, ultravioletinė spinduliuotė ir aplinkos tarša — sąrašas ilgas, ir jis paaiškina, kodėl su amžiumi šių ląstelių tik daugėja.
Šis atradimas keičia požiūrį į anti-senėjimo terapijas. Iki šiol mokslininkai daugiausiai ieškojo būdų, kaip šias ląsteles sunaikinti — vadinamieji senolitikai jau bandomi klinikiniuose tyrimuose. Tačiau dabar aiškėja, kad kai kuriais atvejais gali būti naudingiau jas išsaugoti ar net sustiprinti jų teigiamą funkciją. Perėjimas nuo „naikinti visas senas ląsteles" prie tikslaus, individualaus poveikio gali tapti svarbiausiu anti-senėjimo medicinos posūkiu šiame dešimtmetyje.
Šaltiniai: https://www.sciencedaily.com/releases/2026/05/260521072402.htm
