2026 m. liepos 7 d. BBC paskelbtame straipsnyje kalbama apie autistiškas moteris, kurios knygomis ir viešais pasakojimais aiškina, kaip atrodo gyvenimas po vėlyvos diagnozės. Šios istorijos svarbios ne tik literatūros pasauliui: jos rodo, kiek ilgai moterų autizmas buvo atpažįstamas netiksliai arba visai nepastebimas.
Alex Morgan po COVID atliko internetinį autizmo testą ir gavo atsakymą, kuris jai galiausiai paaiškino daugybę dalykų. BBC ji sako, kad anksčiau buvo prisiklausiusi stereotipų apie autizmą. Panaši patirtis kartojasi ir kitų moterų pasakojimuose: jos ilgai mokėsi maskuoti savo elgesį, kad atitiktų aplinkos lūkesčius, o diagnozė dažnai ateidavo tik suaugus.
Kodėl moterų patirtis ilgai liko paraštėse
Komikė Fern Brady savo knygoje Strong Female Character rašo apie tai, kaip bandė susigaudyti po suaugusiųjų diagnozės, o Sarah Hendrickx pripažįsta metų metus diagnozavusi autizmą berniukams ir vyrams, bet nepastebėjusi jo sau. Tokios istorijos rodo, kad vien stereotipinis „berniukas, žiūrintis į batus ir besidomintis traukiniais“, jau seniai nebeatitinka viso vaizdo.
BBC kalbinta neuromokslininkė Gina Rippon aiškina, kad vėlyvų diagnozių daugėjimas atskleidė daugybę prisitaikymo mechanizmų, kuriuos moterys naudojo nuo vaikystės. Jos ne tik stengėsi pritapti, bet ir slėpė sunkumus taip įtikinamai, kad net specialistams juos buvo sunku atpažinti.
Knygos ir tinklaraščiai čia tampa praktine pagalba, o ne vien asmeniniu išsisakymu. Jie leidžia moterims rasti informaciją, kurios anksčiau trūko: ne tėvams, ne vaikų priežiūros vadovams, o pačioms suaugusioms moterims. Tai svarbu ir gydytojams, nes padeda platesnėms grupėms laiku pastebėti autizmo požymius ir neapsiriboti senais apibūdinimais.
BBC pasakojimas rodo, kad problema yra ir kultūrinė: kas laikoma „tipiniu“ autizmo vaizdu. Kuo daugiau moterų apie tai kalba viešai, tuo sunkiau jų patirtį palikti už ribos tarp nematomo ir neatitinkančio stereotipo.
Šaltiniai: https://www.bbc.co.uk/news/articles/cd0mnv3xdzeo?at_medium=RSS&at_campaign=rss
